Nesenai dingę asmenys Daugiau
86 m. (Kaunas)
Mažeikiai (52 m. )
80 m. (Klaipoeda)
72 m. (Latvija)
Ieškote artimo?
Gal jūsų kas nors ieško?
Anketos įvedimas LT
Заявка на поиск RU
Enter an inquiry EN
Mūsų partneriai
vakarai.us
2019 m. Balandžio 10 d.

ŠĮ penktadienė, balandžio 12 d. 18.30 per LRT TV "Nacionalinė paieškų tarnyba"

 


Andželą galima pavadinti labai turtinga moterimi. Turi septynis vaikus ir tris anūkus. Turi ir plačią mamos bei tėčio giminę, du brolius. Tačiau nutiko taip, kad šiandien įžengusi į penktą dešimtį, ji nepažįsta nei vieno nei mamos, Stanislavos Janukevič, nei tėčio, Ivano Aniūkščio, giminaičio. Vadinasi nepažįsta savo tetų, dėžių, pusbrolių, pusseserių ir net gerokai už ją vyresnio brolio. 


Kitos istorijos herojė, Eva, daugybę metų velka svetimos kaltės naštą. O teisingiau, kaip pati sako, ne svetimos, bet labai artimo žmogaus gyvenimo būdo ir poelgių pasekmių naštą. Tik ar nuo to lengviau? Tik ar  gali jautrios širdies žmogus numoti ranka į savo artimųjų, savo tėvo likimo valiai paliktą vaiką?


Tad apie slegiamą kaltę, nurytas skriaudas ir ilgametes paieškas to, kuris, kaip išaiškėjo, visus tuos metus gyveno visai čia pat, gal net už gretimo kampo.


O štai paskutinės šio vakaro istorijos dalyvis Justinas apie tai, kad gimė ne toje šeimoje, kurioje augo, sužinojo būdamas dvylikos, dar tik beįžengiąs į paauglystę. Ir tąsyk jo, turinčio mylinčią mamą, močiutę, labai mylimo vaiko galvelėje niekaip netilpo mintis, kad kita, jam nepažįstama moteris, savo vaiką galėtų palikti.


Tąsyk Justinas sužinojo ir tai, kas vis įkyriau ėmė suktis jo mintyse, kas neramino ir vertė smarkiau plakti jo širdį. Tai buvo žinia, kad gimė trečias vaikas šeimoje. Vadinasi, kažkur pasaulyje gyvena, vaikštinėja ta pačia žeme jo niekada nematytos seserys.


Nacionalinė paieškų tarnyba, penktadienį, 18.30 val.


2019 m. Balandžio 3 d.

Šį penktadienį, balandžio 05 d., 18.30 per LRT TV


Kviečiami atsiliepti Kauno ekonomikos technikumo buvę absolventai, baigę šį technikumą 1979-aisiais. Buvę grupės vadovės Otilijos Jurėnaitės Jauniškienės auklėtiniai, kad po 40-ties metų galėtų susiburti į šių metų gegužę organizuojamą kurso susitikimą.


O štai Elytė atskubėjo pas mus iš Latvijos, kaip darnios, vieningos it kumštis ir gausios šeimos pasiuntinė. Dešimt brolių ir seserų ieško vienintelio brolio, apie kurio likimą nežino nieko. Vienuoliktojo arba teisingiau pirmojo, mamos pavainikio, niekada kartu su jais nesusėdusio prie bendro stalo ir lyg atriekta riekė atskilusio nuo jų šeimos bei nuo jų gyvenimo. Kur jis, Augustinas Varanavičius, gimęs 1965 m. Telšiųrajone Sugaučių kaime, šiandien?


Kitos vakaro istorijos herojė, Aldona, daugybę metų bandė įminti tėvo gimimo ir patekimo į įtėvių šeimą, mįslę. Ypač po tėvo mirties, kai pats tėvas taip ir iškeliavo anapilin nepajėgęs išsiaiškinti savo gyvenimo slėpinių.


Mes taip pat, vis grįždami ir grįždami prie šių paieškų, regis niekaip negalėjome aptikti to, už ko šiose paieškose galėtume užsikabinti. Ir tik visai neseniai po vienos laidos, kurioje dar kartą pasakojome mįslingą Aldonos šeimos istoriją, rodėme jos tėvo kaip didžiausią relikviją išsaugotas nuotraukas,  pajautėme, kad ši sena, karo laikus menanti istorija tarsi įgavo apčiuopiamą, konkretų pavidalą. Sukrečiantį, sunkiai suvokiamą ir visai ne tokį, kokį ilgus metus savo vaizdiniuose kūrė Aldona ir apie kokį niekada nekalbėjo jos amžinatilsį tėvas.


Na o šio vakaro laidos pabaigoje istorija apie nuopolį ir pakilimą, apie klystkelius ir žiaurią suaugusiųjų teisę palikti, įsivaikinti ir išsivaikinti vaikus. Tarsi kokias panaudotas prekes, perduoti juos kitam vartotojui.


Jungtinės Karalystės sostinėje, Londone, jau senokai gyvenantis Dainius, šiandien apie savo vaikystės patirtis, kalba jau regis, be širdgėlos. Susitaikė su tuo, kad jo vaikystėje buvo ne viena tariama, ilgiau ar trumpiau laikina mama. Tik niekada nebuvo tos, tikrosios.


Ir tądien, kai su juo kalbėjomės, Dainius mažų mažiausiai tikėjosi, kad jo artimųjų paieškas pradėjome būtent nuo jos, kadaise jį pagimdžiusios moters, taip ir nesugebėjusios tapti jam tikrąja ir vienintele mama.


2019 m. Kovo 27 d.

Kovo 29 d. , 18.30 :Nacionalinė paieškų tarnyba"


Pirmosios istorijos herojus Romualdas ieško likimo draugų, su kuriais augo Pagėgių vaikų namuose. Būtent jie nuo pat ankstyvos vaikystės tapo Romualdui artimesni už gimines, nes tų, tikrųjų giminių, Romualdas nė nepažįsta. Ir šiandien, dienas leisdamas Smalininkų senjorų namuose,  kaip šviesos blyksnio Romualdas laukia  bent kokio lankytojo, bent kokio artimojo skambučio, nes tos, tikrosios šviesos jo akys jau neregi.


Kitos šio vakaro paieškos susirado mūsų laidą iš Baltarusijos. Ketvirtą dešimtį bebaigiąs Eugenijus ieško Lietuvoje savo tėvo. Jeigu kas prieš dvidešitmt metų pasakytų jam, kad televizijos pagalba teks ieškoti tėvo, ko gero nebūtų patikėjęs. Regis, gerai sutarė, nesipyko ir buvo gana artimi, o štai jau nuūžė dvidešimt metų, kai jiedu vienas apie kitą nieko nežino. Ir tik stebėdamas savo augantį sūnų, gretindamas jo ir jauno tėvo nuotraukas, Eugenijus mato tą patį veidą ir ima jausti vis stiprėjantį ilgesį.


Paskutinė šio vakaro istorija - apie surankiotus ir teberankiojamus brolius bei seseris, tuos, kurie turėjo ir galėjo būti šeima, kartu augti, kartu bręsti, kartu sugrįžti į tėvų namus.


Deja, ilgus metus vieni apie kitus jie žinojo tik iš įrašų asmens bylose. Bylose, kurios kartu su jais keliavo iš vienų vaikų namų į kitus. O ką žinojo tas, kuris nematė jokių įrašų, kuriam niekas niekada nesakė apie kažin kur pasklidusius jo brolius ir seseris, nesakė nė tikrosios jo pavardės. Kurį tegalėjo stebinti keistos nuojautos ir regis niekuo nepagrįsti gandai.


Iki tos dienos, kai išorIniam pasauliui uždaroje jo erdvėje garsiau už bet kokią komandą sugaudė žinia, kad kažkas jo ieško.